Saukų šeimos portretas



Autoriaus žodis

„Saukų šeimos portretas“

 

Dažniausiai fotografinės temos man gimsta staiga ir netikėtai. Tarytum stipri Dievo ranka nurodo mano kūrybinio kelio kryptį. Taip buvo  su „Siauruku“, „Baletu“, „Tėvo Stanislovo“ ciklais. Taip atsitiko ir su „Saukų šeimos portretu“. Pajutau vėl tą patį jausmą, kai Albinas Vološkevičius pasiūlė aplankyti Šarūną ir Nomedą.

Stengiausi subtiliai prisiliesti prie garsių dailininkų emocinių išgyvenimų, jų sielų trapumo ir ryžtingo atsiribojimo nuo plačios visuomenės. Išlaikydamas klasikinio portreto tendencijas, panaudojau avangardinį fotografavimo metodą ir išvengiau režisuotų portreto rakursų.

Dviejų skirtingų dailininkų ir asmenybių, vienos paslaptingos ir ekspresyvios šeimos portretų paletė atskleidžia ir asmeninius išgyvenimus, ir atsiribojimą, ir emocinį iššūkį.

Būdamas šalia Šarūno ir Nomedos, suvokiau vieną filosofinę tiesą: atskleisti savyje ypatingus kūrėjo gabumus galima tik visiškai atsisakius  materialinio prado, nustojus sekti karjeros, finansinės ir socialinės gerovės.

Kurti gali kiekvienas, bet ne kiekvienas kuria.

 

Valentinas Pečininas



Menotyrininkės recenzija

Šeimyninis akimirkos portretas

Žvelgdama į Valentino Pečinino fotografijų cikle įamžintus Nomedą ir Šarūną Saukas, iškart prisiminiau vieną skambią šiuolaikinio Lietuvos meno istoriją – Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arką“ ir ją iki šiol tebelydintį ažiotažą. Tačiau visai ne dėl tariamo kūrinio skandalingumo. Kažkur žiniasklaidoje šmėkštelėjo mintis apie tai, kad vargu ar plačiai aptarinėjamo darbo autorių atpažintume gatvėje… Tai yra didysis dailininko gyvenimo paradoksas. Jis, skirtingai nuo muziko, teatralo, šokėjo dažniausiai lieka šešėlyje, už kadro, netapdamas „pilnateisiu“ populiariosios kultūros herojumi. Nebent – radikaliai pakeistų veiklos sferą – štai kad ir profesionalūs menininkai Rimas Valeikis ar Egmontas Bžeskas, atsidūrę televizijos eteryje, todėl tapę atpažįstamais. Išimtis – nebent sovietmečio epochos legenda Stasys Krasauskas – menininkas, apgaubtas visuotinės šlovės ir pripažinimo.

Panašiai yra ir šiuo atveju. Šarūno Saukos vardas Lietuvoje puikiai žinomas ir dažnai linksniuojamas. Tačiau šis virsmas iš subjekto į objektą, suteikiantis progą nuo šio dailininko kūrybos nukreipti žvilgsnį į jį patį – gana retas reiškinys. Kitas dalykas – fotomenininkas Valentinas Pečininas, daugybę kartų kūręs fotografinius portretus, pasišovė sukurti šeimyninį tapytojų portretą. Juk paroda vadinasi „Saukų šeimos portretas“. Pavadinimas nemeluoja – fotografijos pasakoja istoriją apie du talentingus menininkus, apie Vyrą ir Moterį. Pasakojimas plėtojasi atskirose fotografijose. Tačiau viso ciklo leitmotyvas ir kulminacija – dvigubas menininkų portretas. Jame fotografui pavyko užfiksuoti akimirką, kai abu kūrėjai, sėdintys vienas šalia kito, žvelgia į skirtingas puses. Paprastas kasdienybės fragmentas čia tampa metafora: dvi stiprios asmenybės, nuolat būdamos greta, gyvena savo pasauliuose. Fizinės ribos, erdvės apibrėžtys tampa nebesvarbios prieš vaizduotę ir vidinę jėgą.

Čia įžvelgiu ir dar vieną svarbų momentą. Mandagumo taisyklės reikalauja, kad minėdami ar pristatydami vyrą ir moterį, sutuoktinius, porą, pradėtume nuo Jos… Tačiau apie šias fotografijas pasakodama kitiems, nevalingai „sučiupau“ save kalbančią pirmiausia apie Š.Sauką… Nenuostabu – šeimyniniame tapytojų duete jo kūrybą gaubia ryškesnė šlovės aureolė. Tačiau Saukų šeimos portrete netikėtai atsiskleidžia įspūdinga Nomedos Saukienės atvirumo akimirka – dramatiški gestai, ekspresyvi, emocinga veido išraiška. Tad jei dar tebetikime fotografija, kaip žmogaus vidinio pasaulio, asmenybės atskleidimo instrumentu, cikle menininkė iškyla kaip itin ryški, savita asmenybė. Įdomu – „gyvenimiški“ abiejų kūrėjų vaidmenys ir jų lygsvara šiose fotografijose keičia svorio centrą. Mąslūs Šarūno Saukos atvaizdai tarsi nuščiūva jo žmonos, talentingos tapytojos portretų akivaizdoje.

Kaip žinia, šiuolaikinis menas sunkiai suvokiamas be konteksto, aplinkybių, įtakų. Nors fotografija yra vienas svarbiausių dabarties dailės raiškos būdų, jos istorija (kalbant apie portretinius atvaizdus) aiškiai atskleidžia, kaip keitėsi požiūris ne tik į jos galimybes, bet ir į patį portretuojamąjį. Lietuvos fotomenininkų darbuose tebėra itin ryški vadinamoji humanistinės fotografijos samprata, tikėjimas, kad žmogaus veidas gali tapti jo psichologine charakteristika, sielos „atvaizdu“. Kartu vyrauja ir priešinga nuostata, kad fotografijai joks tikrasis „aš“ neprieinamas iš principo, nes ji, pasak Tomo Pabedinsko, fiksuoja tik regimąjį paviršių, t.y. mūsų veidą. Iš tiesų – šiuolaikinėje lietuvių fotografijoje apstu pavyzdžių, kai objektyvo akis siekia pertekti žmogaus socialinę klasę, o ne apibūdinti asmenybę. Tokios portretinės fotografijos neretai ėsti statiškos, herojai jose pabrėžtinai pozuoja, o ne itin išraiškingi jų veidai nuvainikuoja iliuziją, kad juose išvysime kažką gilesnio, esminio, vidinio…

Kaip tarp šių skirtingų fotografinių žmogaus atvaizdų įsiterpia Valentino Pečinino kūriniai? Kuriai „pusei“ jie atstovauja? Viena vertus, jie priskirtini šiuolaikinei „humanistinei“ fotografijai. Tą tvirtina ir pats autorius, sakydamas, jog juose išlaikė klasikinio portreto bruožus. Menininkų atvaizduose nejuntame pozavimo įtampos, statiškumo. Atvirkščiai – ekspresyvūs, emocingi gestai (ypač – N. Saukienės) rodo, kad portretai gimė spontaniškai, netikėtai, iš anksto nežinant galutinio rezultato… Daugelyje fotografijų autorius niveliuoja aplinką, foną, sutelkdamas žiūrovo dėmesį vien į herojų veidus ir gestus. Nesvarbūs tampa drabužiai, kitos detalės, leidžiančios susidaryti įspūdį apie portretuojausmus…. Šios nuotraukos yra ir gana „tapybiškos“ – kone barokinė, dramatiška šviesotamsa, kartais primenanti italų tapybos genijaus Karavadžo kompozicijas. Fotografijos atspaustos ant drobės, o tai taip pat sustiprina jų „paveiksliškumo“ įspūdį. Tačiau tarp tapybos ir fotografijos egzistuoja vienas esminis skirtumas. Pirmoji pajėgi apibendrinti, „susintetinti“ asmenybę, o fotografija tik tam tikrą akimirką užfiksuoja žmogaus išvaizdą, judesį. Tačiau ar tai tapatu asmenybės esmei, vidiniam pasauliui?

Taigi, šiame portretų cikle patyrusiam fotomenininkui Valentinui Pečininui pavyko taikliai perteikti unikalią žinomų tapytojų atsivėrimo akimirką, rasti su portretuojamaisiais bendrą kalbą, pajusti emocinį ryšį, intrigą. Tačiau čia įamžintos asmenybės – sudėtingos ir gilios. Galime pajusti jų trapumą, jautrumą. Tačiau ne daugiau. Žvelgdama į fotografinį atvaizdą, nesiryžtu spėti, koks gi iš tikrųjų yra Šarūnas Sauka, ir kokia kasdienybėje yra Nomeda Saukienė. Tačiau ši fotosesija, aiškiai intrigavusi autorių, dabar intriguoja mus, žiūrovus, paskleisdama daugiau nežinios, klausimų, nei išvadų ir atsakymų.

Menotyrininkė Kristina Stančienė


 Atgarsiai spaudoje

  
  
7 meno dienos  Panevėžio Balsas Lietuvos radijas
ir televizija

     
  Panevėžio rytas  Sekundė  



VIDEO reportažai